ATOSTOGOS SU MEILUŽE MIESTE
Mielos, damutės, kviečiu jus eiti įsipilti vyno ar kažko panašaus. Įsijunkite šį tekstą savo telefonuose, įsipatoginusios lovose. Šiukštu jo neskaitykite viešuosiuose trūlikuose ar autobusuose. Paskui dar visiems matant tarp kojų susikišite pirštus.
Pra de dam
Užėjau į vonios kambarį, kur ką tik nusivaliusi visą makiažą, nuoga stovėjo ji. Atrodė kiek kitokia, nei tada, kai vakar vakare pirmą kartą ją pamačiau gyvai. Mano nuostabą, tikriausiai, išdavė kiek sumišęs žvilgsnis.
- Tik būk geras, kai rašysi tuos savo laiškus, nerašyk, kad iš pradžių ji atrodė vienokė, o paskui pamačiau kitokią, - pasakė man.
- Mhm. Nerašysiu.
Tačiau apie viską pradėkime nuo pat pradžių.
Gal prieš kokį mėnesį ji man atsiuntė žinutę instagrame. Peržiūrėjęs jos nuotraukas, atrašiau, kad niekada tarp mūsų nieko nebus, nes ji vairuoja BMW. Aišku, kad perdėjau. Koks man skirtumas, ką ji vairuoja. Skirtumas gal būtų tik tada, kai merga, kaip koks bernas, būtų rimtai pamišusi dėl tos kvailos mašinos. Tie fanai man primena avių bandą. Bet, turbūt, tai galima suprasti. Kiekvienas norime kažkurioje srityje būti pripažintas bendruomenės. Aš va, pavyzdžiui, noriu jūsų pripažinimo, mielos (ir ne tokios jau mielos) mano skaitytojos. Tai va - iš pradžių, supykusi, ji kiek atitolo, o paskui vėl parašė.
Realiai bendravimas su ja buvo užknisantis. Su ja ne kaip su normaliu žmogum. Kažką pasakydavau, o ji vos ne prie kas antro mano sakinio puldavo priešgyniauti. Gyvenime yra svarbu išmokti būti moterimi (ir moterims, ir vyrams) - kai kuriose situacijose prisitaikyti prie aplinkybių ir tekėti gyvenimo upe. Tačiau ji, atrodė, nematė jokios tėkmės ir tik savo pasirinkta vaga tempė gyvenimą sau ant pečių. Ji atrodė šio bei to pasiekusi. Pati viena gyveno gražiuose namuose ir turėjo pūkuotą storą katiną. Kaip ir aš, buvo intravertė. Daug dirbo, o laisvu laiku mėgo būti viena ir skaityti knygas. Kartais rūkydavo, kartais prisigerdavo vyno. Žodžiu - bėgo nuo savo kančios, manydama, kad kažkokie pasiekimai ją išgelbės.
Ai, dar reiktų paminėti, kad ji buvo simpatiška. Graži.
Tai, kai ji vėl man ėmė rašinėti, aš kaip tik galvojau, su kuo čia permiegojus, nes po skyrybų norėjosi užsimiršti. Tai paėmiau ir parašiau jai, kad galime susitikti ir kartu praleisti vieną naktį, nieko daugiau. Ji sutiko. Paskui, pagautas pergalės skonio, ėmiau ir net Feisbuke parašiau laišką, kad ieškausi meilužės. Tada ji perskaitė ir užsiraukė. Kad kaip aš čia taip, kad ji nebus viena iš visų ir panašiai. Nieko tokio, pagalvojau.
Iš esmės man nebuvo labai svarbu, su kuo aš ten ir kada permiegosiu. Tuo metu net kaip tik akiratyje buvo pasirodžiusi viena tokia mergiotė, su kuria, turėjau minčių, gali ir kažkas rimto pavykti. Tai tų nuotykių, vienomis dienomis, aš apskritai net nelabai norėjau.
Tačiau prabėgo kelios savaitės. Atėjo diena, kuri buvo vakar. Ir aš, išsivalęs mašiną, nusiprausęs po dušu, prisitrumpinęs savo varpplaukius ir pasikvėpinęs naujais Parfums de Marly kvepalais, sėdau į mašiną ir pasukau link Kauno.
Pakeliui parašiau jai:
- Kažkokio neaiškaus vyno turiu. Jei esi išranki, pasirūpink savo.
- Žinoma. Kažko valgyti paimti?
- Sudėtingas atvejis. Paimk kokių vaisių.
- Kokių? Bio, vegan, svarbu? Kalbėk konkrečiau.
- Būtų malonu - arbūzas iš tavo močiutės daržo.
- Labai juokinga. Arbūzo tai aš jau tikrai netempsiu.
Sakiau, kad ji užknisanti. Man tai kažkaip moterys nuo vyrų per daug nesiskiria. Na gerai, jūs gležnesnės ir panašiai. Bet tai jei vyras gali (aš galėčiau) paimti du arbūzus, tai gal moteris galėtų paimti vieną? Juk turi savo BMW, važiuoti pirkti ne su troleibusu reikia. Bet, vienok, man tame nebuvo didelio skirtumo. Ne dėl arbūzų ten važiavau. Prieš išvažiuodamas net sukūriau naują lietuvių liaudies patarlę. Prie duobutės dvi sesutės nesueina. Kokie dar papai. Šlaunys, kas gi daugiau. Jei po dešimties metų šitos patarlės darželyje mokys mano vaikus, tai išdidžiai jiems pasigirsiu, kad čia aš ją sukūriau. Tai va, kaip jau supratote, iš esmės važiavau į ten, kur jos dvi šlaunys nesueina. Atleiskite visos, kurioms tai skamba baisiai ir kurioms svarbiausia gyvenime yra jausmai. Man, pavyzdžiui, jausmai yra.. įkišti į pūtę.
Bevažiuojant ji parašė, kad gal galėčiau ją paimti, nes gal vakare norės važiuoti namo, jei nebus chemijos ir panašiai.
- Tai žinoma, - atrašiau ir mintyse nusijuokiau.
Aišku, kad ta chemija bus. Tikiuosi. Būtų labai liūdna jei chemijos nebūtų ir ji vakare išvažiuotų. Jausčiausi nekažką. Ką tada turėčiau papasakoti jums... Būtų panašiai, kaip BMW fanui savo draugų akivaizdoje nemokšiškai sukulti savo bolidą.
Sustojau prie jos kiemo. Ji išėjo pro vartus ir daug nežiūrėjusi, kas sėdi už vairo, atsisėdo vidun.
- Tai labas, - pratarė
- Tai labas, - atsakiau
- Tai aš Rūta.
- Nuostabu.
- O tai tu?
- Tai gal romantikos negadinkim?
Pirmos kelios akimirkos, kol apsukau mašiną, buvo kiek nejaukios. Tačiau paskui lengvai nustebau. Ji neatrodė tokia užknisanti, kaip įsivaizdavau ir su ja bendrauti darėsi visai malonu.
Po kokių penkiolikos minučių įėjome į kambarį, kurį radome per eibyenby. Ji man net kambario vienam nelabai leido išrinkti ir pati irgi puolė skrolinti, kad nepaimčiau kokios landynės. Pasitikėjimas iš jos pusės būtų buvęs malonus, bet, aišku, galiu apsieiti ir be jo. Juk aš tik ten, kur prie duobutės dvi sesutės nesueina.
Kambaryje iš savo kuprinės ištraukiau kolonėlę, paleidau muziką, uždegiau smilkalą. Supratęs, kad ji nėra jų mėgėja, smilkalą įsmeigiau prie stoglangio, kad kvapas vidun patektų tik vos vos. Nuėjau atkimšti jos nupirktą vyną. Mažiau skanų reikia pasilikti pabaigai, kai jau nebelabai svarbu. Jos vynas buvo geras. Dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, tai - labai aiškiai skanus. Kita svarbi priežastis - keturiolikos su puse laipsnio. Iš kažkokių raugintų vynuogių ar panašiai, kažkoks mandras.
Sėdėjome sau ant sofkutės, fone grojo lesbijetės Gioli su Assia, gurkšnojome raudoną sausą vyną ir šnekučiavomės. Kaip jau užsiminiau, šnekėtis su ja buvo įdomu. Sunkiai būčiau pasakęs, kad ji nemėgsta žmonių. Visai gerai mums sekėsi ir šiek tiek pasistengę abu radome klausimų, ko vienas kito paklausti. Tiesa, kartais ji iki galo neišklausiusi mane pertraukdavo ir tas kiek užknisdavo, bet nebuvo labai svarbu. Dvi sesutės ir duobutė..
Paskutinius lašus supylus į taures, ėmiau lengvai jaudintis. Juk jau tuoj viskas turėtų prasidėti. Niekur neskubėdami prakalbėję jau buvome kelias valandas. Įdomu, kaip viskas bus? Kaip ji sakė, gal nejaučia man chemijos. Tame mūsų bendravime mažai buvo seksualumo, neskaitant kelių lengvų susiglaudimų kojomis.
Kai nusišlapinęs ir apiprausęs savo draugužį grįžau iš tualeto, ištiesiau jai savo ranką:
- Einam kur šviesiau.
- Ką?
- Einam ant lovos.
- Ji atsistojo ir nepaėmusi rankos nusekė man iš paskos.