DVIESE VIENOJE VONIOJE
Ar esate kada mačiusios nuogą moterį gulinčią vonioje? Man vakar teko. Ne šiaip moterį. Akimis keliavau jos praskėstomis kojomis. Vanduo užblurinęs paslaptis manyje kurstė susidomėjimą. Krūtys it ant padėklo ilsėjosi vandens paviršiuje. Tatuiruotės nebyliai pasakojo apie laukinę maištininkės prigimtį. Pustrumpių banguotų plaukų sruogos buvo persmelktos drėgmės. Viena ranka atpalaiduota ant vonios krašto. Kitoje - didžiulė taurė, pusiau sklidina raudono vyno. Nuo karščio vanduo virstantis garais gaubė visą kambarį. Fone per kolonėlę skambėjo Tash Sultanos koncertas. Sakiau, ji ne šiaip moteris. Ji - kaprizingasis sekso simbolis. Va šiandien, kai iš ryto ant savo kojų užsitempė apatines kelnaites, iš po kurių nuoga liko didžioji dalis šiknos, ir kai nužvelgiau visą kitą jos kūną, pagalvojau, kad net ir velnias nusirautų paskutinius savo plaukus į ją žiūrėdamas. Pagalvojau, kad kartais man gyvenime sekasi. Ją išdulkinti norėtų kiekvienas pasaulio vyras. Ne vienam tai pavyko, bet net visi laimingieji kartu paėmus nesudarytų nei tūkstantosios dalies geidusių. Ją išdulkinti norėtų į mokyklą kuprines ant penčių tempiantys penkiolikmečiai. Su ja pažadinti savo palaidotą jaunystę troško ne vienas sukriošęs senis. Kiek buvo tokių, kuriems rodėsi, kad ji jau tuoj bus jų rankose, tačiau paskutinę akimirką ją prarado. Kiek jų apie ją svajojo, bet taip ir neišdrįso žengti lemiamo žingsnio. Žinau visus tuos vyrus, nes aš pats jais kadaise buvau. Ir vieną dieną būsiu tas sukriošelis, kuriam pamačius tokią moterį atsistos kone paskutinį kartą gyvenime. Tą akimirką išgyvenau pavasario pražydusius žiedus. Ką tik įveikęs poravimosi lenktynes iškėlęs rankas į padebesius stovėjau ant aukščiausios pakylos. Ant scenos dainavau savo parašytą dainą, o ties priedainiu nutilus, mano žodžius tęsė visas stadionas. Tą akimirką, kai gulėjau vonioje su ja.
Į saują pasėmiau vandens. Įtryniau juo savo dar tik pusšlapius viršugalvio plaukus. Vieną kartą, paskui - antrą.
- Nebedaryk taip, - pareiškė.
- Kodėl?
- Nes aš išprotėsiu.
Turbūt dar nesu turėjęs moters, kuri būtų taip stipriai žavėjusis mano išore. Jos gėrėjosi mano gebėjimu išklausyti, suprasti, mano pasaulietiškais pasiekimais, tobulėjimu, išmintimi, rašymu, pamenu, vienai patiko mano kojos, kitai - rankų pirštai, bet dar nei viena tiek nesilydė dėl manęs beveik viso. Sakau beveik, nes aną rytą ji pareiškė, kad reikėtų išpešioti tarpą tarp antakių. Apsiverčiau aukštielninkas. Tegul ji varo velniop. Kai taip pasakė, dabar specialiai būsiu minusas. Iš tiesų, kaip ji drįso? Aš tai jai net sakiau, kad man viskas gerai ir anokia problema, kai jos kojos pasišiaušia Kalėdų eglutėmis. Sakiau, kad man ir krūmas tarp kojų patiktų, nes aš nebijau gamtos. O jai, blet, mano vientisas antakis nepatinka. Vienaip ar kitaip, jau ne kartą girdėjau jos lūpomis prasprūdusius žodžius, pavyzdžiui, kai po sekso nuogas priešais ją pasilenkiau apsimauti kelnių: "pizdiec, kaip gerai atrodai." Niekada savęs nelaikiau gražiu. Ką aš žinau, gal aš labiau koks vidutinis, na tik tiek, kad tamsių plaukų ir rudų akių, kas, kaip suprantu, moterims patinka.
Na, o apskritai man su ja labiausiai patinka tai, kad ji galvoja jog mes vienas kitam skirti. Man irgi į tai panašu. Nuo pat susitikimo mes išprotėję, kaip protų netekę tie patys pavasario išsprogę žiedai.
Aišku, abu suprantame, kad visko gali nutikti. Abu tai matome vienas kitame. Kaip greitai viskas prasidėjo, taip pat greitai gali ir baigtis. Nesame prielipos. Ir jei vieną dieną stipriai susiriesime, tai kitą kuris nors gali pakankamai lengva ranka į viską numoti. Taip pat mums abiems aišku, kad kartu galime apkeliavę pasaulį, paskui užkopti net į kitas nežemiškas dimensijas. Turbūt svarbu, kad nenustotumėm vienas kitu rūpintis. Kad laiku pastebėtumėm akmenis savo nešuliuose ir neleistumėm jiems tapti tokiais sunkiais, kad net šalia einančiam taptų nepakeliama. Juk visiems aišku, kad meilė nėra tai, kas duota. Jos duodama pradžiai, o paskui jau ir patiems reikia lipdyti, kad viskas būtų gerai. Maždaug apie tai jai toje vonioje ir kalbėjau. Kad jei vieną dieną netyčia suprastumėm, kad gal nebeturime būti kartu, ir jei nutartumėm sukti skirtingais keliais, tai viskas būtų gerai. Tačiau svarbiausia, kad nepasiduotumėm, kai pavargsime, kai bus sunku ir pikta, nes taip būtų neteisinga, nes tai, ką radome, negalime rasti kasdien. Ji kažkada man buvo minėjusi, kad taip niekada dar nesijautė, kad anais kartais net jausdavosi kalta, jog nejautė, ką, neva turėjusi jausti, kad sau pačiai meluodavo ir mėgindavo save įtikinti - gal viskas taip turi būti ir tik čia su ja kažkas ne iki galo gerai. Aš jai sakiau, kad man taip jau buvo nutikę, vieną kartą, kai per pirmą pasimatymą supratau, jog būtent tos moters ieškojau, kurią paskui ėmiau vadinti Dievaite.
Gulėjome ir kalbėjomės apie viską. Apie slapčiausias mintis. Kaip vienas mūsų pradėjo masturbuotis dar darželyje, kaip kitą tai darantį aptiko mama. Ji sakė, kad niekam nėra to pasakojusi. Aš jai irgi papasakojau, ką nuo visų pasaulio žmonių slėpiau. Buvo keista klausytis, kai ji pasakojo apie buvusį savo nakties nuotykį, kai tas bernas turėjo nuo pirštų iki alkūnės ilgumo kotą ir kai ji iš baimės gulėjo surakinta. Iš vienos pusės nenorėjau klausytis tokių istorijų, tačiau iš kitos - džiaugiausi. Supratau, kad aš augu ir keičiuosi. Nes kažkada tokie mylimos moters pasakojimai mano krūtinę būtų drėskę pusiau, o dabar kone visai ramiai galėjau tai priimti. Pagalvojau, kad priešingai - norėčiau kuo daugiau tokios patirties, kad iš manęs būtų išrautos visos piktžolės ir menkiausias noras nusisavinti kūną, kuris man nepriklauso, kuriuo galiu džiaugtis tik tada, kai kita siela nori man jį dovanoti.