KIEKVIENAS PASIRENKAM, KAIP BŪTI LAIMINGI
Tądien mes buvome dugne. Kažkas į visas puses draskė paširdžius. Nežinojau, ką daryti. Kartais tokiais momentais tiesiog laukiu, kol viskas praeis, o kartais darau viską, net ir beprotiškiausius dalykus, kad tik rasčiau išeitį.
Prisiminiau vieną žmogų. Pas jį kartais važiuodavau išsikeisti pinigų. Net jei būdavau kitame miesto gale, visuomet važiuodavau pas jį. Nes žinodavau, kad iš jo išeisiu kitoks nei atėjęs. Jis pasakys vos tris sakinius, ir dėl to aš šypsosiuosi pusę likusios dienos. Pamenu, kažkada atvažiavau pas jį po pusmečio pertraukos:
- Sveikas, broli! Kaip reikalai? - pasidomėjo.
- Gerai. Po biškį, - intravertiškai nesivėliau į didesnes kalbas.
- Jau seniai nebuvęs. Kaip sekėsi Anglijoj?
Po velniais, pagalvojau, iš kur jis prisimena, kad žadėjau važiuoti į Angliją? Juk tas buvo prieš šimtą metų. Apskritai, iš kur jis mane prisimena, kai jį aplanko tiek žmonių? Juk aš su juo beveik nieko nekalbu.
Maždaug taip ir būdavo. Kai jis suskaičiuodavo ir man paduodavo pinigus, tada palinkėdavo nerealios dienos ir parodydavo atlenktą nykštį. Iš esmės tik tiek. Nusigręždavau santūriai ir nueidavau viduje jau visas persimainęs.
Tai va tą dieną, kai nežinojau kur dėtis, kai pasaulis slydo iš po kojų, nuėjau ne kur kitur, bet pas jį ir pasakiau:
- Laba diena. Aš čia galvoju, gal galėčiau jus pavaišinti pietumis? Norėčiau pasikalbėti.
- Aš pietų nevalgau. Man žmona įdeda du sumuštinius, tai aš niekur neinu, čia suvalgau ir viskas. Bet užeik į vidų, pasikalbėsim.
Įleido mane į vidų.
- Tai kokie reikalai? - paklausė.
- Tiesiog. Noriu sužinoti, iš kur semiesi (kreipiausi jau, kaip į draugą) tos geros nuotaikos? Ką reikia daryt, kad tokiu būti?
Tada jis pradėjo pasakoti. Neužsičiaupė visą kitą valandą. Kažkas ateidavo išsikeisti pinigų, jis juos iškeisdavo, trumpai pasikalbėdavo su atėjusiu žmogum, tada atsisukdavo atgal ir toliau man viską pasakodavo. Per tą laiką išlemenau gal penkis sakinius. Jis kalbėjo, o aš klausiausi. Gal net ne visai tikslus pavadinimas “klausiausi”. Veikiau svaigau nuo jo žodžių ir išminties. Dabar net sunku viską papasakoti.
Sako:
- Matai, ką aš matau pro savo langą - plytų sieną ir kelis konteinerius, prie kurių kartais ateina koks bomžas nusimyžti. Galėčiau liūdėti ir matyti tik tokius dalykus. Tačiau aš stengiuosi pamatyti ką nors gražaus. Pastebiu, kaip pražysta medžiai. O - šiandien tas jau nusiplovęs savo mašiną. Žiūrėk - jau ruduo. Nuo to medžio pradėjo kristi lapai.
- Mhm.
- Pas mane beveik visi žmonės ateina su problemom. Pinigų niekas nesikeičia iš gero gyvenimo. Kažkam kažkokia nelaimė, tai jis ištraukia pinigus iš kojinės ir eina spręsti savo bėdų. Aną dieną atėjo vyras - pasikorė jo sūnus. Reikia pinigų laidotuvėms. Tai aš stengiuosi kiekvienam bent kažkiek praskaidrinti nuotaiką. Pasikalbu su jais. Jie pasipasakoja. O jei išeina su šypsena, tai man gera.
Linktelėjau galva.
- Kartais ateina koks bomžas ir paprašo pinigų ant maisto. Tai aš jam sakau: žiūrėk, man žmona įdėjo du sumuštinius. Tai padarom taip: vienas tau, vienas man. Ir atiduodu jam vieną sumuštinį. Kartais ateidavo toks nusigyvenęs draugas. Paprašė, kad paskolinčiau pinigų. Vieną kartą paskolinau dešimt litų. Kitą dieną vėl atėjo. Paskolinau ir kitą dieną, nes ką aš žinau, gal reikia, maža kas. Paskui ir vėl atėjo. tada pasakiau, kad užteks, broli, jau pradėjai manim naudotis. Daugiau nebeskolinsiu, kol negrąžinsi anų.
Linktelėjau.
- Kartais užeidavo toks benamis. Duodavau jam tai litą, kartais du. Nemeluodavo, sakydavo, kad ant butelio. Bet paskui dingo. Kokį pusę metų aš jo nemačiau. Po to vieną dieną pasirodė. Gražus, susitvarkęs, nusiprausęs. Sako: “Buvau uždarytas ligoninėj. Supranti, pabusdavau, man atnešdavo šilto maisto, būdavau nupraustas, švari lova. Tada išlipdavau iš tos lovos, prieidavau prie lango, pasižiūrėdavau pro jį ir pamatydavau, kaip kiti rausiasi konteineriuose. Tu net neįsivaizduoji, kaip norėjau ten grįžti. Kaip nekenčiau tos švarios palatos. Tai šiandien mane paleido. Kol esu blaivas, atėjau tau padėkoti, kad padėdavai man. Dabar einu nusipirksiu butelį ir grįšiu atgal.” Po to karto niekur jo nebemačiau. Gal pergėrė. Nesmerkiu jo už tai. Kiekvienam savo. Kiekvienas pasirenkam, kaip būti laimingi.
Jis kalbėjo, o aš klausiausi ir negalėjau patikėti, kad visa tai realu. Vienas jo žodis po kito man ridenosi giliai į širdį. Šiandien, prieš pradėdamas visą tai pasakoti, galvojau, kad daug ką būsiu pamiršęs, bet iš tiesų prisimenu beveik viską. Paskui, prieš man išeinant, jis pasiūlė:
- Jeigu nori, pasiimk savo draugę ir atvažiuokit pas mus į svečius. Padėsit darbuotis.
- Gerai. Ačiū už pasiūlymą. Dabar kiek užsiėmęs. Gal kitą mėnesį. Jeigu kada sugalvosim - paskambinsiu.
Vos tik išėjęs laukan, paskambinau Dievaitei:
- Labas. Žinau, kad mes suplanavę rytoj varyt į Palangą, bet gal nori pakeisti planus?
- Ką? Ką čia sugalvojai? - atsakė linksma, nes jautė, kad aš visas degu kažkokia keista energija. Mano balsas buvo toks šviesus, koks būna beveik niekada.
- Važiuojam pas mano naują draugą.
- Kokį draugą? - juk aš draugų beveik neturiu.
- Tokį naują. Pamatysi.
- Ką mes ten veiksim?
- Sodinsim medžius, ar kažką tokio.
- Ką čia kalbi? - ji juokėsi.
- Pamatysi, bus smagu. Varom.
- Nu gerai - važiuokim, - atsakė patenkinta.