KITA DIMENSIJA
Laba diena, mano mylimos,
Buvau užsiminęs, kad kai kur važiuosiu. Kur, žinau, bus labai stipru. Tai atsidūriau viename Lietuvos kaime, molinėje šventovėje su šamanais ir augalų ceremonijomis. Kas tą naktį įvyko, manau, sugriovė ne vieno ten buvusio gyvenimo pamatus ir pastatė juos iš naujo.
Tačiau pradėti pasakojimą noriu, visų pirma prieš tai prisimindamas savo vakarykštį tekstą:
——
PRIEIK ARČIAU
Prieik arčiau.
Labai prašau.
Dar.
Dar šiek tiek arčiau.
Paliesk mane.
Tu be manęs nebegali.
Aš tau kaip oras.
Aš tavoji saulė.
Vos tik sutikai mane - jau nebegali.
Priėjai.
Kaip aš džiaugiuosi!
Tik...
Žengiau į priekį.
O tu prieik.
Prieik ir vėl.
Nagi.
Štai taip.
Priėjai.
O aš ir vėl... žengiau.
Prieik.
Dar.
Dar arčiau.
Kvėpuok.
Taip, kad jausčiau tavo aitrų tvaiką.
Nes jei neprieitum.
Jei prie manęs tu nesiliestum,
Tai pasaulis sustingęs liktų.
Laikas nustotų tekėjęs.
Niekas nesijudintų iš vietos.
Ir tu nudvėstum
Prie Maximos kasos.
Prieik arčiau.
Prieik ir prisiliesk.
——
Kaip jau turbūt supratote, tos eilutės apie žmones, kurie stovi eilėje ir lipa ant kulnų, grumiasi, spaudžiasi ir kvėpuoja į nugarą. Lyg tai, kad jie prieis taip arti, kaip tik įmanoma, privers eilę judėti greičiau.
Kartais nemėgstu žmonių. Ir jei jie, mano galva, elgiasi kvailai, pradedu jiems jausti panieką. Apskritai, visą gyvenimą mano santykis su žmonėmis nebuvo pats geriausias. Bijojau, neapkenčiau, pykau. Turėdavau vieną kitą tikrą draugą, o daugiau nieko neprisileisdavau. Užsidėdavau pikto paauglio kaukę ir taip save saugodavau
Po šio minčių šuolio, grįžkim į paslaptingą molinį namelį. Aplink, kas kur, guli kokia dešimtis sielų. Kita dešimtis jau kažkur lauke. Ceremonija prasidėjo septintą vakaro. Dabar jau septinta, o gal net kokia dešimta ryto. Sunku susivokti. Tai laikas, kai apsvaigimas jau kiek prasisklaidęs. Vyksta grįžimas į įprastą pasaulį. Tik tas pasaulis jau niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau. Mes visi nebe tokie. Kiekvienas, daugiau ar mažiau, šią naktį išgydėm ir išlaisvinom savo širdį. Va, ką tik draugei į kitą salės galą nusiunčiau savo meilę (į viršų iškėliau iš pirštų suriestą širdutės simbolį). Mes tik draugai - jokių romantinių ryšių. O štai dabar, kol parašiau tuos kelis sakinius, ji jau atlošusi galvą žvelgia į lubas. Lubas, kurios šią naktį visiems buvo tapusios mirguliuojančiais fraktalų paveikslais. Ji apsipylusi kibiru ašarų. Išsilaisvinimas. Gal pajautė, kiek daug jai svarbūs vieni ar kiti žmonės, ar kažkas tokio. Dabar ji jau popieriniu rankšluosčiu valosi savo akis ir mirksi. Nuleidžiu savas žemyn ir toliau renku žodžius. Viliuosi, kad pavyks perteikti bent dalį tų tūkstančių šios nakties stebuklų.
Iš esmės tai šią naktį aš buvau vienas iš nedaugelio, kuris nelabai sugebėjo pasinaudoti to augalo suteiktomis galiomis. Tai ne kokie narkotikai, kad suvartoji ir viskas - išsitaškai apakintas chemijos. Tai daug labiau savo paties kelionė. Arba išsikeli sau klausimą ir randi atsakymą, arba to klausimo neturi ir lauki, kada kas įvyks. Kada pradėsi verkti emocijų akmenimis, kada pradėsi šaukti, kada su tavim pradės vykti tai, kas vyksta su aplink esančiais. Šį vakarą aš to klausimo neturėjau. Man tai pirmas toks kartas ir aš papraščiausiai nežinojau, kad reikia turėti kažkokią intensiją. Tai taip ir gavosi, kad visą naktį blaškiausi, nežinodamas, ko ieškau.
Ai, pamenu, labai įdomi akimirka buvo pačioje vakaro pradžioje. Atsisėdau priešais šamaną išgerti savo puodelį. Šalia jo, kad padėtų susikalbėti, sėdėjo tokia vietinė laumė. Tada jis paklausė:
- Kaip mirti?
- Ką? - nesupratau klausimo.
- Kaip mirti?
- Norite paklausti, ką aš jaučiu apie mirtį?
- Ne. Noriu paklausti: kaip mirti? Juk dabar tu miršti.
- A, - susivokiau ko klausiamas, - tada labai gerai, - atsakiau kartu su veide nutvieksta pačia nuoširdžiausia šypsena.
Išgirdusi mano atsakymą, toji laumė išsprogdino akis ir pažvelgė į priešais mane sėdėjusį šamaną. Jai buvo nuostabu, kad taip greitai pateikiau teisingą atsakymą. Nežinau, iš kur aš tai supratau, kad mirti yra nuostabu, kaip ir gyventi, bet tas atsakymas jau iš kažkur buvo pas mane atėjęs. Taigi, gavau stiklinę sklidiną šlykštaus skonio gėrimo, suėmiau ją abejomis rankomis ir išgėriau.