NAKTIS, PANAŠU, VIRSIANTI TRIMIS
Beldimas į duris.
Pradariau. Priešais stovėjo kažkokia merga. Su rožine kepure ir su, į rausvumą nešančiu, šiltu languotu paltu. Iš po jos kepurės styrojo apytrumpės šviesios garbanos. Žvelgė į mane, lyg būčiau jai kažką skolingas. Gal druskos ar cukraus atėjo pasiskolinti. Akivaizdu - ištroškusi gyvenimo skonio.
- O jūs čia pas ką? - paklausiau apatišku balsu.
- Pas tave, - ištarė mėgindama slėpti savo pasimetimą.
- Tai prašom, užeikite.
Pasitraukiau nuo durų, jai įeiti.
Avėsi batus. Tik pagalvokit - atėjo pas mane su žygiavimo batais. O tai kur aukštakulniai ir vakarinė suknelė? Pas šiuolaikines mergas kultūros nei su aifouno prožektoriumi nerasi.
Ėmėm taukšti niekus. Paklausiau, kas tai jos kojai - šlubavo.
- Po žygio pasitempiau.
- Mačiau - gerai ten pasivaikščiojai. Kiek, per šešias dienas virš dviejų šimtų kilometrų?
- Aha. Du šimtus trisdešimt.
- Tai per dieną jau ten virš keturiasdešimt?
- Mhm.
Pagalvojau - nors ir nekultūringa, bet kieta merga. Virš keturiasdešimt - jau rimta.
Mačiau, kad ji lengvai jaudinasi. Paskui net pati prisipažino, kad nuo pat ryto esanti visa it nesava. Man tas irgi patiko. Nes kažkas iš dviejų turi jaudintis. Geriau jau tas kažkas tegul būna ne aš. Tada galiu atsipalaiduoti ir kontroliuoti situaciją.
Jau nuo pat pradžių pasimatė, kad toji laukinukė savanaudiškumo nestokoja. Įsitaisė patogiausioje sofos vietoje, kur aš norėjau sėdėti. Į jos taurę įpyliau vyno. Pats dar turėjau puspilnę ir prieš tai jau buvau kelias išlenkęs. Vyną išrinkau paprastai. Žiūrėjau, kad būtų raudonas, sausas ir pagal paveiksliukus ant etikečių. Vienas buvo su raudonu medžiu ir šaknimis, lyg koks aistringas gyvybės medis, o kitas vadinosi Lunatik - su Žemės rutuliu, dviratininku ant jo ir daug spalvotų drugelių. Tai nežinau, ar pasirinkau tinkamai, nes lunatikas ir dviratis dar nieko, bet tie drugeliai - jie labai neaiškūs.
Kalbėtis buvo lengva. Atvirai pliurpėm, kas buvo ant liežuvių galų. Net ir visokios ten lytinės apšvietos temos retkarčiais sušmėžuodavo.
Paskui į duris pasigirdo kitas beldimas.
- Kas čia? - ji susidomėjo.
- Pakviečiau dar vieną draugę.
O su ja tai nepatikėsite. Čia po tos kelių dienų senumo istorijos, apie visą naktį juoko, dulkinimosi ir kalbėjimosi su kaimietuke, susirašėme va ir su ja. Tai yra - aš palaikinau jos Insta istorijoj juokingas kojines, o ji man parašė, kad kaip tik eis skaityti TO teksto. Kai perskaitė, aš ilgai nevyniojau ir paklausiau, kada galėsiu rašyti apie ją. Tai va šito aš tikėjausi mažiausiai - akimirką mano smegenys užsitrumpino. Žinote, ką ji man atrašė?
- Tai pakviesk tą draugę iš tos nakties, ir susimatom tryse.
Ką? Dar taip būna? Ir man net nereikės įkalbinėti ir verstis per galvą, kad vieną dieną dvi gražios panos atsiklaupusios dalintųsi mano kotu? Jos abi klūpės šuniuku ir aš galėsiu įkišti vienai, paskui kitai ir tuo metu jos abi laižysis? Ir visa tai jų pačių pageidavimu? Nežinau, ką aš tokio gero šiam pasauliui padariau, bet kartais man sekasi. Gal visos tos moterys, už patirtus orgazmus, kas vakarą už mane meldžiasi ir man linki laimės. Panašu taip ir bus.