ŽVILGSNIS PALAPINĖJE, NIDOS KOPOSE
Nežinau, kodėl aš su ja jau gerokai ilgiau nei vieną naktį, tačiau labiausiai norėčiau sužinoti, ne kažką apie save, bet ką reiškia tas žvilgsnis, kai ji į mane pasižiūri mielos mergaitės veidu, suspaudusi savo lūpas, it slėpdama kažkokius žodžius. Kokie tai žodžiai? Ji žavisi manimi? Gal didžiuojasi savimi? Gal apsimetinėja besižavinti? O gal tai tik šiaip valiūkiška šypsena? Juk tos moterys žino, kaip apsukti vyrams galvas. Norėčiau į ją įsilieti, kaip į jos odą įsilieja visi tie kremai, kuriuos vakarais ant savęs tepa, ir suprasti, kas dedasi joje, nes kitaip man jau baisu.
Buvome lauke prie jos namų. Ji norėjo sėstis į keleivio vietą.
- Ne čia. Eik aplinkui.
- Ką? - nusistebėjo pamalonintu veidu.
- Aha.
- Gal ne dabar?
- Dabar dabar.
Apėjo.
- Kaip čia užsikuria?
- Paspausk mygtuką.
- O sėdynė kaip?
- Ten šone mygtukai sėdynės formos. Kaip stumsi, taip važiuos.
Ji maigė mygtukus nesuprasdama, kaip kuris veikia. Aš nesupratau, kaip tiems žmonėms toks dalykas neaiškus? Paprasčiau pagaminti neįmanoma. Moterims su tais mygtukais nelabai. Gerai bent, kad orkaitę įjungti išmokusios.
Kol apsisuko pagrindinėje gatvėje, man buvo kiek nejauku. Dairiausi aplinkui, ar ji viską pastebi, ką pastebėti reikėtų. Tačiau po kelių kilometrų jau sėdėjau sau ramus. Įsukus į tuščią gatvę, net paraginau:
- Tai paspausk daugiau.
Pastebėjau, kaip jos ties keliais perplėšti džinsai paspaudė gilyn. Mudu prisispaudėme prie atlošų.
- Žinai, kai vyras duoda vairuoti savo mašiną, čia labai didelis dalykas.
- Mhm, - žvilgtelėjau į ją su lengva šypsena.
Žinau tuos vyrus. Kartais jie savo mašinas myli labiau nei savas moteris. Man kiek kitaip. Aišku, kad aš mėgstu savo Juodukę, tačiau man ji tik pasigėrėjimą keliantis daiktas. Už jį dar labiau gėriuosi, kai mano mašiną vairuoja žavinga mergiotė. Tai seksualu. Tokiais atvejais betrūktų tik kad sustojus prie raudonos, ji pasilenktų šonan ir pačiulptų. Būčiau pasaulio karalius.
Dabar prie raudonų niekas nečiulpė, bet vien ir tai, kad ji užtikrintai vinguriavo man mažai pažįstamo miesto gatvėmis, buvo malonu. Buvau rajono princas.
Sustojus Lidle ir dar keliose vietose, paskui sėdynėmis apsikeitėme ir aš išsukau į autostradą Kaunas - Klaipėda.
Autopilotą nustačiau ant šimto keturiasdešimt. Ranką uždėjau ant jos kojos. Ji - savąją ant manosios. Važiavome, šnekučiavomės ir grabaliojomės pirštais.
- Tai pirma mūsų kelionė, - prakalbo.
- Aha. Tikrai.
Susižvalgėme.
Kai užgrojo Stadionai, gretimoje sėdynėje įsižiebė koncertų prožektoriai, ėmė pūsti dūmai ir šokių aikštelėje pasirodė pagrindinė artistė. Prieš pasirodymą ji dar pasuko garso mygtuką. Matyt, kad moka, veikia panašiai, kaip orkaitė. Paskui ėmė raitytis. Toji susivėlusi Laukinukė moka šokti. Pagalvojau, kad tai ir yra ta akimirka. Viena tų, kurių visą gyvenimą siekiu. Kažką panašaus patiriu, išgyvenu, o paskui ir vėl noriu tokios. Vairavau savo juodą BNW, mes tiesia linija skriejome link jūros, beveik visu garsu plyšavo muzika ir šalia raitėsi grožio ir mielumo įsikūnijimas. Dėl šios akimirkos pirkau šią mašiną, rašiau visus tuos laiškus ir kelias savaites ieškojau kvepalų, kokiais kvepėsiu. Jei tokių akimirkų nebūtų, tai, labai galimas dalykas, gyvenčiau sau kur miške su vilkais ir pakakojęs, kaip vilkai, net nenusivalyčiau šiknos.
Saulė jau už jūros buvo nusileidusi, palikusi tik paskutinę dienos šviesą. O mano svajonė - tik ėmusi kilti, kurios mums dar liko, kas ten žino, gal bent kokios dvi dienos. Gal ir daugiau.
Prie Klaipėdos sustojome kolonėlėje, ji nuėjo pasisioti, aš pripildžiau baką, nuėjau sumokėti ir mes vėl įsukome į kelią. Norėjau pasirodyti kietas, todėl navigacijos nejungiau. Kaip tokiais atvejais kartais nutinka - susimoviau. Nusukau ne ten. Ji iš manęs šaipėsi ir mums buvo smagu. Na, bent jau jai.
Įvažiavęs į keltą vėl susimoviau. Nusukau į kitą juostą - norėjau kuo pirmesnis iš jo išvažiuoti ir kad mes galėtumėm nestabdydami lėkti tuo vingiuotu pušyno keliu, kuriuo būtinai atvažiuosiu prasilėkti, kai turėsiu savo Porsche. Gavosi taip, kad iš kelto išvažiavome paskutiniai. Na nieko, pagalvojau, vis vien juos visus aplenksiu.
Kai pravažiavome Neringos šlagbaumą, sustojau ir prisitraukiau savo Laukinukę pabučiuoti. Siurbtelėjau jos lūpą, ji lyžtelėjo mano liežuvį. Žiūrėjau į ją ir tirpau akimirkoje.
- Žinai. Turiu tau kai ką pasakyti, - pasakiau.
- Mmm?
- Mes juk niekur neskubam. Juk svarbiausia yra mėgautis procesu.
- Mhm..
- Tai va. Dabar tos mašinos nuo mūsų atsiplėš ir mes galėsim važiuoti, kaip mums patinka.
Taip ir padarėme. Kelioms akimirkoms sustoję Juodkrantėje, nubėgę pasigrožėti mariomis, paskui važiavome, kaip mums patiko. Gal tiksliau - man patiko. Žinojau, kad ji mėgsta važiuoti greitai, bet tuo pačiu - tokie dalykai kartais ją pykina. Tai stengiausi labai baisiai nesitampyti, bet ir ramiai neišgalėjau. Tik jau ne tuo keliu. Tik jau ne važiuojant į gyvenimo naktį, kuri bus paskendusi maloniausių skonių aromatuose.
Nida buvo tarsi salė po koncerto, kurioje kažkas paskutinis išjungė šviesą ir užtrenkė duris. Įsukau į uostą. Tuo metu per kolonėles grojo jos playlistas. Skambėjo Massimiliano Pagliara - Sometimes At Night. Ta daina yra grynų gryniausias seksas. Sustojau prie molo krašto. Įjungiau ilgąsias, kuriomis spiginau į lengvą marių raibuliavimą. Tada mes ėmėm bučiuotis. Paskui - šokti savo sėdynėse. Tada mes buvome dvi vienatvės tapusios vienu pasauliu.
Išvažiuojant iš aikštelės susukau vairą ir iki galo paspaudžiau pedalą. Laukinukė kiek išsigando. Man buvo smagu.
- Galėjai įspėti.
- Ką, tu nežinai? Aikštelių klasika.
- Nesu aikštelių moteris.
Pagalvojau - todėl ji man ir patinka. Kad ji yra niekeno moteris. Nebent savo ir gamtos.
Vienintelį veikiantį radom Kuršį, ar kaip jis ten vadinasi. Išsinešimui užsisakėm sriubos, bulvinių blynų su lašiša ir dar paprašiau bulvyčių, kurių lyg ir buvome nusprendę neimti.
- Kieno vardu? - paklausė padavėja.
- Tai...
Mano Laukinukei vos pravėrus lūpas, iškart supratau, ką ji norinti tai padavėjai pasakyti. Galvojau lygiai tą patį.
- Vėjo.
- Kaip? padavėja pasitikslino.
- Vėjo vardu, - pakartojau.
Šios nakties grožis žybsino į mane šypsena, lūpų ir akių.